Aprašymas
Paslaptingieji, labai reti ir ypatingi – vabzdžiaėdžiai musgaudžiai augalai Heliamphora, Cephalotus, Dionaea, Sarracenia, Nepenthes, Drosera ir Pinguicula (Carnivors) . Šių augalų lapai evoliucijos eigoje modifikavosi į spąstus-vabzdžių gaudykles.
Nepaliaujame stebėtis nepaprastu gamtos išradingumu ir augalų prisitaikymu. Šis aruodas, matyt, neišsemiamas ir neįtikėtinai, stulbinančiai įdomus ! Šie „monstriukai“ – dar vienas puikus to pavyzdys.
- Heliamfora (Heliamphora heterodoxa x minor) – vabzdžiaėdis augalas – musgaudis su piltuvėlio pavidalo , kvapniom vabzdžių gaudyklėm. Augalo aukštis 7-10 cm. Vazonėlio skersmuo 8,5 cm. Venesuelos kalnų endeminis augalas. Šį tropikų gyventoją nėra taip jau paprasta auginti, tačiau tikrai surasite neįtikėtinai įdomios informacijos ir naudingų patarimų, kuriais dosniai dalinasi viso pasaulio kolekcionieriai.Daugelis mėsėdžių augalų turi augti labai drėgni, Heliamphora yra išimtis. Kaip ir Cephalotus, Heliamphora gali būti šiek tiek sausesnė.
- Pūslinis kriauklenis (Cephalotus follicularis) – Australijos vabzdžiaėdis augalas – musgaudis su ąsotėliais – spąstais (pitcher plant). Ąsotėlio briaunos turi „nasrus“, o ropojančius vabzdžius vilioja iš ąsotėlių sklindantis nektaro kvapas. Augalo aukštis apie 5 cm. Vazonėlio skersmuo 8,5 cm. Augalui būtinos specialios sąlygos, šiluma ir drėgnas oras. Cefalotai gali būti laikomi daug sausesni nei dauguma mėsėdžių augalų. Nedvejodami leiskite žemei šiek tiek išdžiūti. Tai gana pažeidžiamas augalas, pirmenybę teikia lietaus vandeniui, o ne vandentiekio vandeniui.
- Jautrusis musėkautas (Dionaea muscipula) – saulašarinių (Droseraceae) šeimos vabzdžiaėdis augalas su išsiskiriančiais, jam būdingais „spastais“, „nasrais“ . Tai be abejonės pats žinomiausias vabzdžiaėdis augalas – musgaudis . Dionėja ant lapų turi šeriškus dantelius, kurių pamate esančios liaukos išskiria nektarą. Kai vabzdys užlipa ant lapo ir paliečia tuos dantelius, lapas-spąstai susiglaudžia. Susineriantys danteliai neleidžia vabzdžiui ištrūkti. Tada liaukos išskiria virškinamąsias sultis su fermentais, kurie suskaido auką ir augalas pasisavina maisto medžiagas. Maždaug po 10 dienų spąstai vėl atsidaro ir augalas vėl paruoštas „naudoti“. Saulė suteikia lapo vidui gražaus tamsiai raudono švytėjimo. Ši specifinė gaudyklė vabzdžius privilioja ryškia spalva ir nektaru. Dionaea paplitusi Š.Amerikos drėgnuose tropikų miškuose, kur auga pakrančių pievose, pelkėse, pelkynuose. Lietaus vanduo yra pats natūraliausias dalykas, kurį gali gauti Dionaea gamtoje, bet nėra būtinas. Vanduo iš čiaupo taip pat tinka. Pasirūpinkite, kad augalas neišdžiūtų. Todėl lengviausia yra lėkštė po augalu, pripildyta vandens ir nuolat pilna.
- Saracėnija (Sarracenia). Sarracenia yra „taurių“ augalas iš Šiaurės Amerikos, priklauso saracėnijų šeimai Sarraceniaceae. Lapai evoliucionavo ir prisitaikė gaudyti vabzdžius, yra vamzdelio, ąsotėlio arba piltuvėlio formos. Saracėnijos gaudo vabzdžius nenaudodamos jokių judančių lapo dalių. Augalo taurelių viršuje paslėptas kvapnus nektaras vilioja prie jo prisiartinti vabzdžius. Kadangi lapo viršus yra labai slidus, vabzdžiai automatiškai slysta žemyn, kad būtų ten virškinami. Tada jie dingsta vis giliau į taurelę. Dėl žemyn nukreiptų plaukelių taurelių viduje vabzdžiams taip pat neįmanoma pabėgti. Iš esmės Saracėnijai neįmanoma duoti per daug vandens. Šiam augalui nėra problemų nuolat „stovėti kojomis vandenyje“. Rekomenduojame augalą ir vazoną sudėti į lėkštę su vandeniu. Įsitikinkite, kad lėkštėje visada yra didelis vandens sluoksnis. Tai gali būti tiesiog vanduo iš čiaupo. Padėkite augalą šviesioje vietoje. Tai svarbu tiek augimui, tiek gražiam „nusidažymui“. Jis gali būti ant palangės arba lauke. Augalas taip pat mėgsta drėgną klimatą.Visos Saracėnijos be jokių problemų atlaiko temperatūrą nuo -20 ℃ iki +40 ℃. Todėl ideali vieta lauke yra tvenkinio pusėje. Rudenį ir žiemą augalas pereis į žiemos miegą. Seni „puodeliai“ paruduoja ir užauginama nedaug naujų puodelių. Augalo vystymasis vėl prasidės pavasarį arba vasaros pradžioje. Netręškite. Tas pats pasakytina apie visus mėsėdžius augalus. Jie evoliuciškai prisitaikė ir pradėjo gaudyti vabzdžius, nes gyvena maistinių medžiagų neturtingoje dirvoje. Taigi tręšiant labai lengva duoti per daug trąšų, perdozuoti. Todėl geriau nieko neduoti.
- Saulašarė (Drosera) – saulašarinių (Droseraceae) šeimos vabzdžiaėdžių augalų gentis. Mėsėdis augalas Drosera gavo savo pavadinimą nuo graikų kalbos žodžio „drosos“, reiškiančio rasą. Medžiaga, kuri panaši į rasą, išsiskiria iš lipnių liaukinių augalo lapų plaukelių. Drosera šį viliojantį masalą naudoja uodams, kurie prilimpa prie lapų, gaudyti. Kai uodas nebegali ištrūkti, lapas apgaubia visą grobį. Augalas randamas visame pasaulyje, įskaitant Europą ir Lietuvą. Tai mėsėdis augalas, išgyvenantis mūsų sąlygomis švelniomis žiemomis. Auga šlapiose arba drėgnose, gerai saulės apšviestose buveinėse, paprastai rūgščiame dirvožemyje, pelkėse, šlapynėse, drėgnose vandens telkinių pakrantėse, nuolat rūko gaubiamose vietose. Lietuvoje savaime auga 4 Drosera rūšys. Visų rūšių saulašarės yra vabzdžiaėdžiai augalai. Ant lapų esančios liaukos išskiria klampų vabzdžius viliojantį skystį. Prilipus vabzdžiui liaukiniai plaukeliai prie jo prisilenkia arba lapas susisuka ir liaukų išskiriami fermentai vabzdį ima skaidyti. Suskaidytas medžiagas įsiurbia lapo paviršiuje esančios bekotės liaukos. Laikykite augalą pakankamai drėgnai. Kad būtų paprasčiau, po augalu galima padėti lėkštę su vandeniu. Nedelsdami užpildykite, kai tik lėkštelė ištuštėja. Padėkite Drosera šviesioje vietoje. Kai augalas praranda „rasą“, tai rodo, kad augalui reikia didesnės drėgmės. Perkelkite augalą į drėgnesnę aplinką arba padėkite ant jo gaubtelį.
- Ąsotenis (Nepenthes) – vabzdžiaėdis augalas, priklausantis monotipinei ąsotenių šeimai (Nepenthaceae). Dėl gražios formos ąsotėlių Nepenthes taip pat žinomas kaip „ąsotėlių augalas“. Iš tikrųjų gražieji ąsotėliai – tai spąstai, užpildyti kvapniu nektaru ir jų paviršius padengtas slidžiu sluoksniu. Gamtoje Ąsoteniai gali užaugti net iki 2 metrų aukščio. Tada „ąsotėliai“ būna iki 50 cm dydžio ir virškina net žiurkes. Laukinėje gamtoje Ąsotenių buvo rasta net 3000 metrų aukštyje. Tai dažniausiai lianos pavidalo vijokliniai augalai. Po kelių pirmųjų ąsočių kartos ši liana pradeda vytis ir užaugina kitus, mažesnius ąsočius. Didžiausia įvairovė yra Borneo, Sumatroje ir Filipinuose, kur auga daug endeminių rūšių. Paplitęs ąsotenių pavadinimas „beždžionių puodeliai“ reiškia faktą, kad kadaise buvo manoma, kad beždžionės geria lietaus vandenį iš ąsočių. Jei Ąsotenio puodeliai gavimo metu yra sausi, rekomenduojame vieną kartą (!) užpildyti lietaus vandeniu iki ketvirtadalio.
- Tuklė (Pinguicula) yra mėsėdžių žydinčių augalų gentis, priklausanti skendeninių (Lentibulariaceae) šeimai. Ji naudoja lipnius, liaukiškus lapus vabzdžiams privilioti, gaudyti ir virškinti, kad papildytų prastą mineralinę mitybą, kurią ji gauna iš skurdžios aplinkos. Lapai dideli, sultingi i „riebūs“, padengti daugybe lipnių plaukelių. Lapų skrotelė atrodo kaip salotos ir gali tapti gana didelė. Kai žydi, šis Pinguicula užaugina purpurinius violetinius žiedus. Pavadinimas Pinguicula yra kilęs iš termino, kurį sukūrė Conradas Gesneris, kuris savo 1561 m. darbe Horti Germaniae pakomentavo blizgančius lapus: „propter pinguia et tenera folia…“ (lot. pinguis, „riebus“). Šią savybę atspindi bendrinis augalo pavadinimas „sviestžolė“. Stenkitės neduoti Pinguicula per daug vandens, nes tai gali sukelti puvimą. Kad augalas gerai išgyventų, jį pakanka palaikyti šiek tiek drėgną. Pinguicula nereikalauja lietaus vandens ir neblogai auga ant vandens iš čiaupo.
Pasirinkite pageidaujamą augalo rūšį.
Auginti šiuos augalus namuose – užburiantis, įtraukiantis malonumas, tikra aistra, kuri augalų mylėtoją – kolekcionierių užvaldo ir niekada nebepaleidžia….
Vabzdžiaėdžiams augalams būtinos specialios sąlygos, šiluma ir drėgnas oras. Šviesa būtina, tačiau ji turi būti neintensyvi, išsklaidyta, ne tiesioginė saulė. Nelaikyti kaitroje. Vengti ekstremalių temperatūros ir šviesos svyravimų.
Šie augaliukai mėgsta komfortą. Tręšti negalima. Geriausia laistyti minkštu lietaus arba distiliuotu vandeniu. Norint, kad vabzdžiaėdžiai augalėliai išliktų sveiki, jiems reikalingos tokios pat sąlygos kaip ir jų natūralioje buveinėje: skurdi, rūgšti dirva; šlapios šaknys; didelė drėgmė; ir netiesioginė saulė. Svarbu prisotinti dirvą dejonizuotu vandeniu; vandentiekio vandenyje yra mikroelementų, dėl kurių augalai nyks arba žus.
Netręškite. Tas pasakytina apie visus mėsėdžius augalus. Jie evoliuciškai prisitaikė ir pradėjo gaudyti vabzdžius, nes gyvena maistinių medžiagų neturtingoje dirvoje. Taigi tręšiant labai lengva duoti per daug trąšų, perdozuoti. Todėl geriau nieko neduoti. Augimo sezono metu musgaudžiams užtenka tik kelių mažų vabzdžių kiekvieną mėnesį.
Augalams žiemą gali prasidėti ramybės periodas, jie apmiršta, tačiau pavasarį išdygsta nauji augalai, nauji lapai ir nauji ąsotėliai.
