Žydinčios Vilniaus pievos prie Neries (Green Hall)
Jūsų malonus ir begalinis susidomėjimas mūsų darbu prie upės, Green Hall verslo slėnyje, paskatino mus apie tai parašyti. Dėkojam jums už palaikymą ir įvertinimą. Tikrai nesitikėjome, kad mums vėl kada teks prisiminti savo daugiametę patirtį ir sugrįžti prie šio nuostabaus darbo. Bet visiškai nestandartinis ir unikalus projektas tiesiog įtraukė mus ir mes pasidavėme. Nedrįsčiau taip konkrečiai įvardinti šiuos natūralistinius gėlynus kaip “olandišką” bangą, kaip kiti vadina, tikrai negalvojom apie tai. Taip, pats principas labai panašus… Bet daugiamečius augalus ir gėles parinkome ir pritaikėme mūsų lietuviškoms sąlygoms, pritaikėme konkrečiai situacijai… Mes nuo pat pradžių stengėmės projektuoti, planuoti ne „olandišką“ gėlyną, o natūralistinę miesto pievą. Tai šiek tiek skirtingi dalykai. Stengėmės, kad nebūtų stambiažiedžių, labai kultūrinių augalų, iš pradžių baidėmės net ežiuolių ir pentinių, kad mūsų „kūrinys“ būtų natūralistiškesnis ir vizualiai „lengvesnis“, nei olandiškos bangos blokais sodinami efektingai žydinčių augalų gėlynai. Mes kaip tik stengiames, kad augalai metams bėgant kuo lengviau tarpusavy maišytųsi, barstytų savo sėklas, pereitų vienas per kitą, kad kasmet vaizdas būtų vis kitoks….kad būtų kuo panašiau į tikrą pievą.
Galų gale – atsižvelgėme ir į užsakovo pageidavimus, skonį ir t.t… Taikėmės prie pačios lokacijos sudėtingumo – čia pastovūs stiprūs vėjai, karštis ir saulėkaita, o veidrodiniai atspindžiai, krentantys nuo modernių pastatų, dar labiau augalus išdegina… Kaip paaiškėjo vėliau – atsirado dar viena problema – didžiuliai lietaus vandens srautai teka nuo trinkelių, nuo pačių pastatų stogų ir sienų – augalai pastoviai išguldomi ir laužomi…
Be abejo, kadangi šie gėlynai yra miesto centre, miesto gėlynas bet kuriuo metų laiku turi būti puošnus. „Svarbu, kad nebūtų „ramybės“ periodo, kai atrodo, kad jau viskas nužydėjo ir liko vien sausos smilgos ir stagarai. Čia negalime sau to leisti, nors gamtoje tokių visą sezoną dekoratyvių pievų, žinoma, nebūna… Tuo šie gėlynai ir skiriasi nuo įprastų – jie visais metų laikais savaip gražūs, o ypatingai pastebimi tuomet, kai rudenį ir žiemą paprasti gėlynai nukarpomi, vienmečiai augalai ir gėlės iškasami ir miestiečiams „grožėtis“ paliekama plika žemė. Natūralistiniai gėlynai – atvirkščiai, rudenį ir žiemą išlieka išraiškingi, įdomūs, leidžia stebėti pilną augalo gyvenimo ciklą. Šaltuoju metų laiku grožimės augalų vaisiais, sėklų dėžutėmis, sausomis šluotelėmis. Gimsta dar vienas natūralus ir gyvas miesto landšafto kūrinys – gražus ir rudenį , ir žiemą. Tam padeda vėjas, speigas ir sniegas. Nenukarpant ir nešienaujant natūralios pievos – gėlynai jus džiugina ištisus metus.
Kuriant kompozicijas reikėjo stengtis (kiek leidžia galimybės, augalų pasiūla) sumedžioti pačius išraiškingiausius, mūsų sumanymams tinkamiausius, ištvermingus, nelepius augalus. Todėl po truputį atsirado efektingesnių labiau kultūrinių augalų kaip ežiuolė, rusmenė, pentiniai – kad gėlynas būtų kuo spalvingesnis.
Buvo svarbu atskleisti tą didžiulę gamtinę pievų įvairovę, kai natūralioje gamtoje kiekvienas žolynas suranda sau vietą – ir didelis, ir mažas, ir ryškus, ir švelnus. Gėlynas efektingas tada, kai šalia labai intensyviai augančių smilgų ar lūpažiedžių sugeba išlikti gal ir ne taip gerai prisitaikę šiai „kovai“, puošnesni, bet gležni katilėliai, ramunėlės ar šilkažiedės gaisrenos… Kiekvienas atranda savo nišą ir prisitaiko – savaip.
Kad „pieva“ būtų dar tikroviškesnė, ji primena pamiškės fragmentą – su vienu kitu berželiu ir pušaitėmis. Medžiai, šviestuvai ir natūralūs, mediniai suolai šiai dideliam miestui labai neįprastai ir visiškai netikėtai erdvei suteikia originalumo, o modernus urbanistinis stilius, spindintis veidrodinis plieno fasadas kontrastuoja su švelniu ir be galo romantišku pievos natūralizmu.
Aišku, negalima rašyti tokių buitinių dalykų, kad vat norėjome pasodinti tai ir tai – tačiau arba to augalo buvo neįmanoma gauti tuo metu niekur, ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje…arba sodinimo laikas buvo netinkamas…, ar asortimentas ribotas. Be to, kiekiai – didžiuliai, ne kiekvienas augintojas tiek augalų turi.
Vis nepamirštu ir to, kad statybos baisiai vėlavo ir mes vėlavome sodinti augalus – buvo didžiulis stresas ir atsakomybė , ir dar – labai skaudu, kad , deja, vidurvasario karštis, sausra ir augalams netinkamos sąlygos sutrukdė mums viską padaryti dar geriau. Bet tobuliname kasdien – tai nesibaigiantis procesas, kūryba… Tai visada mūsų galvose.
Daug kas nepagalvoja apie tokius dalykus, bet želdintojai „ateina“ paskutiniai, jie priklausomi nuo visų kitų atliekamų darbų – nuo gerbūvio darbų, nuo grunto atvežimo, nuo laistymo sistemos savalaikio įrengimo. Visi be abejo vėluoja, o augalai negali laukti, juos pavasarį reikia sodinti, ne vidurvasario kaitroje.
Ir yra daug niuansų, kuriuos nesusijusiems žmonėms sunku numatyti, todėl prieš sodinant augalus tenka persvarstyti, pakeisti ar atlikti kitaip pradinius architektų sumanymus. Augalai – gyvas daiktas, juos ne visada pavyksta tiesmukai įsprausti į novatoriškus, nematytus ir įspūdingus projektus. Nepakanka tiesiog plane pažymėti, jog čia bus augalas. Architektams tai buvo sudėtingas ir kruopštus darbas.
Ir mums tai buvo didelis iššukis – gėlyno milžiniški plotai (bendrai per 3 pastatus – apie 1000 m2) , piktžoles vos spėjame išnaikinti, o jos vėl suveši….mums statybininkai visai nepaliko laiko ir iki « atidarymo » turėjome suspėti bet kokia kaina ir sodindavome iki nakties, kai gatveje jau užsidegdavo šviestuvai…. Kaip kokiam filme…
Kalbant apie „bangą“… Ne tame šio viso komplekso privalumas… Tiesiog , manau, pagaliau atėjo “bangos” laikas . Nes dabar ji pasiekė visuomenę, pasidarė « matoma » visiems Džiugu. Džiugu, kad Vilniuje ne gėda pasivaikščioti.
Čia, Green Hall atveju, įvyko galima sakyti tikras „stebuklas“ Lietuvos mastu – nes atsirado suprantantis, mylintis gamtą ir akivaizdu – Lietuvą, užsakovas – novatorius, kurio dėka atsirado ši nuostabi galimybė papuošti miestą – ne tik Green Hall verslo slėnį. Tai , tikimės, bus viso miesto puošmena. Juk daug kam tokie gėlynai gražūs, bet tik vienetai gali skirti tiek lėšų jiems įrengti. Ir jų reikia kasmet po gėlynų pasodinimo, nes priežiūra ir palaikymas yra dar sunkesnis ir imlesnis darbas. O juk galėjo vėl kaip visada, būti tiesiog standartiška ir pigu.
Tai nesibaigianti kova su vėjo malūnais, kova tarp « egzotiškų » pelargonijų ir natūralistinių augalų… Tokia Lietuvos realybe. Nesame tokie klestintys ir laisvi. Tik dėl to ir sutikome imtis šio fantastiško projekto, nes jis kitoks, nei įprasta. Mums visiems kartu Lietuvoje dar daug ko reikia išmokti , išlįsti iš savo siauros pasaulėžiūros… Gal kas , neišsilavinęs ar konservatyvių pažiūrų, ir pasakys : « kas čia per šabakštynai » ??? Taip, natūralistinis gėlynas, kaip ir gamta, nėra tobulas – bus ir nužydėjusiu neišvaizdžių žiedų, ir pageltusių lapų ir sausų « stagarų », ir piktžolių…. O kartais gėlės tokios, jog atrodo kaip piktžolės…. Koks siaubas… !
Mums dar labai neįprasta matyti tokį natūralistinį, atseit netvarkingą vaizdą. Norisi sušukti kaip toj pasakoje : « o karalius juk nuogas !». Prisodino čia bet ko ir bet kaip , ir įsivaizduoja kad jau gražu… Mes vis dar norim matyti aiškias formas, ryškias visiems suprantamas spalvas ir derinius. Tada niekas nekritikuos ir būsi viską padaręs standartiškai – taip , kaip « reikia ».
Tai irgi puiku, nepaneigsi – bet tai visai kitas,- konservatyvus, klasikinis stilius. Tinka mažose erdvėse, kai reikia maksimaliai efektingai « sužaisti » – prie viešbučių, muziejų, istorinių pastatų, mini gėlynuose ir panašiai…
Maloniausia yra tai, kad kiekvieną kartą beplušėdami prie mūsų « šabakštynų » sulaukiame didžiulio palaikymo iš vilniečių, išgirstame daug šiltų žodžių ir jaučiame susidomėjimą, supratimą. Dėkojame jums už tai iš širdies.
Juk pripažinkim, ne visiems patinka tie Vilniuje gausiai kylantis stiklo ir plieno pastatai, ardantys įprastą ir mielą jų gimtojo senojo miesto vaizdą. Jie daug kam atrodo, kaip dar vienas baisus « svetimkūnis »… Būta ir priešiškumo, tikriausiai … Už tai ko vertas vilnietės pasakymas : « nekenčiau šių pastatų, bet kai pamačiau šiuos nuostabius gėlynus – viską atleidau »… ??? Vertas ašaros.
