Sodo rožių sodinimas ir priežiūra
Gausų rožių žydėjimą ir gražų augimą lemia teisingas pasodinimas ir tinkama vieta.
Pasiruošimas sodinimui.
Prieš sodinant prašome augalą su visu vazonu pilnai panardinti į vandenį, kad apsemtų. Laikykite tol, kol nebekils oro burbulai. Geriausia palaikyti 1-2 val. Net jeigu lauke lyja ar žemė atrodo drėgna. Po tokio rožės pagirdymo prieš sodinant nuimkite visas tvirtinimo detales ir etiketes, nes augalui augant, jie gali sužeisti augalą. Atsargiai išimkite augalą iš vazono. Jeigu vazono viduje yra papildomas ekologiškas suyrantis durpinis įdėklas, iš jo augalo netraukite, sodinkite kartu su juo.
Rožės sodinimas.
Paruoškite sodinimo duobę. Ji turi būti bent 30 cm pločio , o gylis – dvigubai didesnis nei šaknų ilgis. Labai svarbus yra krūmo sodinimo gylis. Augalo kaklelis ar skiepo vieta ( gumbas tarp šakų ir šaknų) turi būti 5 cm giliau nei žemės paviršius. Rožėms reikalinga derlinga, puri dirva, turtinga organinėmis medžiagomis. Įstatę augalą, rūpestingai užpildykite duobę paruoštu puriu dirvožemiu. Nepilkite trąšų į duobę. Užpildę duobę, lengvai apspauskite dirvą kojomis ir gausiai paliekite, kad šaknys įgautų kontaktą su dirva.
Pasodintus rožių sodinukus reikia mulčiuoti ir apkaupti visus ūglius 20 cm aukščio kaupu. Tai puiki apsauga nuo vėjo, karščio ir drėgmės išgaravimo. Jei sodinate pavasarį, po 1-2 mėnesių kaupą atsargiai numkite, kad galėtų laisvai augti naujos šakos. Rudenį tokį kaupą būtinai vėl suformuokite, kad apsaugotumėte rožes nuo vėjo ir šalčio. Taip pat prieš žiemą būtina apsaugoti šakas drobiniu audeklu ir eglišakiais.
Laistymas.
Naujai pasodintas sodo rožes reikia gausiai laistyti, vos ne kasdien , priklausomai nuo oro sąlygų, ypač kai karšta, kol prigis ir pradės augti. Vėliau, kai rožės suformuos pakankamai stiprias šaknis ir galės paimti drėgmės iš gilesnių dirvos sluoksnių, laistyti reikės saikingai. Per daug vandens trukdys rožių šaknims kvėpuoti. Laistant stengtis, kad vanduo nepatektų ant lapų ir žiedų, nes dėl to gali prasidėti įvairūs susirgimai. Laistyti geriau ryte arba vakare, kad saulėtą dieną nenudegtų lapai.
Purenimas.
Dirvos purumą galima palaikyti dažnu ( kas mėnesį) gėlyno purenimu, tačiau ne per giliai, kad nesiekti šaknų ir nepažeidžiant šoninių ūglių.
Kad dirva visada būtų puri be ypatingų pastangų ir be purenimo, labai naudinga gėlyną mulčiuoti 4-6 cm smulkintos žievės ar skiedrų sluoksniu. Mulčias naudingas dar ir tuo, kad sulaiko dirvoje drėgmę, neleidžia dygti piktžolėms, saugo nuo temperatūros svyravimų, rožės lengviau peržiemoja.
Kai mulčias pradės irti ( po 2-3 metų) , jį reikia apmaišyti su esamu gruntu ( tai labai pagerina dirvos struktūrą), o mulčiavimui panaudoti naują žievės sluoksnį.
Tręšimas.
Naujai pasodintų rožių pirmus pora mėnesių tręšti nereikia, kad rožė geriau įsišaknydintų. Niekada nepilkite trąšų į sodinimo duobę. Kai prasidės intensyvus augimas , galima patręšti kompleksinėmis specialiomis rožių trąšomis ( pagal intrukciją) ir jeigu yra galimybė – organinėmis trąšomis: kaulamilčiais, kompostu, mėšlu, medžio pelenais. Visas birias trąšas apmaišyti su paviršiniu dirvos sluoksniu. Komposto reiktų kasmet po 1 kg/ m2 – apmaišyti su dirva. Mėšlo reikėtų kartą per 3 metus apie 3 kg/m2( bet gerai perpuvusio, 2 metų senumo). Kaulamilčių pakanka saujos /1 m2 kasmet pavasarį. Nenormuotas, per gausus tręšimas gali būti įvairių susirgimų ir sutrikimų priežastis. Todėl geriau laikytis instrukcijų ant pakuotės. Gausiai laistant – normas padidinti, nes dalis medžiagų išsiplauna. Labai svarbu nuo rugpjūčio nebetręšti trąšomis, kurių sudėtyje yra daug azoto (N), nes augalai intensyviai augs, nespės sumedėti, nepereis į ramybės periodą, sunkiau žiemos. Po tręšimo rožes reikia gausiai palieti. Jei tręšiama skystomis trąšomis – nepilti ant lapų ir žiedų.
Genėjimas.
Sezono metu pastoviai reikia šalinti nužydėjusius žiedus, kad gausiau formuotųsi nauji žiedai. Rudenį, prieš dengiant žiemai, reikia apkirpti nesumedėjusius ūglius , paliekant apie 40-50 cm. Pavasarį ir rudenį reikėtų pašalinti visas rudas, dėmėtas šakeles. Kas 3-4 metus derėtų atjauninti krūmą, prie pagrindo iškerpant senas šakas. Genimi augalėliai auga tankesni ir todėl gausiau žydi.
Genėti teisinga būtų virš “akutės” 1 cm aukštyje, o “akutė”, virš kurios genima, turi būti nukreipta į išorę – tada krūmas bus tvarkingas. Pjūvis turi būti lygus ir šiek tiek įstrižas, kad neužsilaikytų drėgmė ir nepūtų.
Rudus ir pažeistus ūglius šaliname iki sveikos žalios vietos. Geriausia tai daryti pavasarį, kai aiškiai matosi, kuri ūglio dalis sveika, o kuri apšąlo.
Ligų ir kenkėjų profilaktika. Gydymas.
Labiausiai paplitusios ligos: miltligė, dėmėtligė, rūdys. Purkšti preparatu Topas, Effector ar Acrobat Plus (ar panašiais) pagal instrukciją ( paprastai viena ampulė 2-5 ml/ 10 l vandens).
Kenkėjai: amarai, baltasparniai ar voratinklinės erkutės. Purkšti Fastac , Actara ar Decis. Kai kuriuos preparatus galima maišyti ( pvz., Topas, Acrobat su Fastac, ar panašiais) – tada viename purškime suderinsite pilną profilaktiką ar gydymą – kartu ir nuo kenkėjų , ir nuo ligų.
Geriausia purkšti profilaktiškai kas mėnesį ar porą savaičių , kol liga ar kenkėjai dar nepastebėti ir nenualino augalo. Pastoviai šalinkite pastebėtus dėmėtus ar kitaip pažeistus lapus. Rudenį nukritusių lapų nepalikite – sugrėbkite ir išneškite – jie gali būti infekcijos šaltinis. Purškimui pasirinkite nevėjuotą, nesaulėtą, nelietingą dieną. Dieną prieš purškimą rožes gausiai palieti. Po purškimo nelaistykite, turi praeiti 4-6 val. , jei nulijo lietus, profilaktiką ar gydymą teks pakartoti.
Apsauga žiemą. Pavasaris.
Žiemai rožes būtinai reikia mulčiuoti, apkaupti sausa žeme – suformuoti 20 –30 cm aukščio kauburėlį ( būtų gerai prieš tai žemę apmaišyti su kompostu). Patartina visą gėlyną žiemai mulčiuoti augaliniu sluoksniu ( lapais, kompostu, šiaudų- mėšlo mišiniu, neutraliomis durpėmis, pjuvenomis ar pan…) – tai apsaugos rožių šaknis nuo peršalimo ir perdžiūvimo, ypač jei mažai sniego.
Dengti rožes reikia pradėti tik po pirmųjų šalčių, kai prasideda pastovios –5-10 laipsnių minusinės temperatūros. Nedideli šalčiai naudingi – jie tarsi dezinfekuoja nuo ligų ir didina rožių atsparumą. Per anksti uždengtus, rožės gali pradėti šusti, atsiras ligų rizika. Dengti rožes geriausia eglišakiais ir drobiniu “maišiniu” audiniu. Krūminėms rožėms pakanka vien tik eglišakių. Jie geri tuo, kad pavasarį atšilus orams spygliai lengvai nubyra ir rožės gauna pakankamai šviesos ir šviežio oro – tada “neįsimeta” ligos .
Rožės dengiame ne tik nuo didelių šalčių , bet ir siekiant jas apsaugoti nuo temperatūros svyravimų žiemą, nuo džiovinančio vėjo ir saulės. Todėl svarbu nepaskubėti rožes nukloti pavasarį, nes šiluma ir saulė dažnai apgaulingos – naktys vis dar šaltos ir pabudę pumpurai gali žūti. Tai geriausia daryti balandį, jeigu nėra didelių šalnų – bet tik ne saulėtą dieną – kad nenusviltų. Tada jau galima išlyginti ir žemės kaupus, mulčią… , išpurenti dirvą, kad šaknys gautų daugiau deguonies.
