Recenzija. Robertas Strazdas
Ir ką daryti su ta kūryba? Manau, kad geriausia, – vartoti. Kaip maistą. Ir niekad Vilniuj nebus per daug parodų.
Atėjęs į valgyklą numarinti kirmino, nori – nenori esi priverstas bent jau nužvelgti ant sienų kabančius paveikslus (aišku, jeigu juos ten kas nors pakabino). Na ir gerai, nei laiko gaišti, nei mokėti pinigų nereikia (už žiūrėjimą). Kaži kokia ekologikonomika..
Taip čia bandau pasidalinti įspūdžiais, kuriuos patyriau apsilankęs mažoje valgyklėlėje Vilniuje, Švitrigailos g. 26, betarpišku pavadinimu „Žilva“.
Šiuo metu čia kabo menininko Roberto Strazdo paveikslai ir ne tik. Paišyti anglimi, pastele, aliejum ir viena aplikacija. Darbų, nei daug nei mažai, – dešimt. Žvelgiant, jausmas visai neblogas. Paprastas, bet neprastas. Jauti, kad kūrėjas turi ką paskyti, kad nedūsauja palinkęs virš popieriaus lapo ar drobės. Ir nesityčioja iš žiūrovo pasislėpęs už savo marazmo. Čia daug maž viskas aišku ir paprasta, nors šmaikštumo ausytės kyšo iš už kiekvieno pasporto. Bet tai, manau, yra nekalto flirto su žiūrovu siekis. Visko, ką čia matau, neaprašinėsiu, bet ties keliais darbais visgi norėčiau stabtelti.
Pastele pieštas darbas pavadinimu „Tėvynės ilgesio vakaras“, -įtaigus, patriotinis. Bet jei kam, matant tokį pavadinimą, kils mintis įsivaizduoti Gedimino kalno bokštą, ar kaukiantį geležinį vilką, ar Kryžių kalną, – teks nusivilti. Nieko panašaus čia nėra. Tik vyriškis, sėdintis ant lovos krašto, tik plika merga besilieidžianti iš dangaus (o gal palėpės), ir mėlynas savų namų ilgesys, sustiprintas baltų apatinių marškinėlių su petnešomis spindesiu. Čia panašiai kaip Maironio eilėraščiuose apie Lietuvą, tik visiškai kitaip. Man patinka. Dėčiau laiką su dideliu dideliu nykščiu.
Kitas, anglimi pieštas paveikslas, ties kuriuo stabtelsiu, vadinasi „šventas Kazimieras trirankis“.
Ir labai gerai, kad toks darbas atsiranda. Visgi tai ne tik krikščioniškos ikonografijos pavyzdys, tai daugiau savęs suvokimo kultūroje pažymėjimas (pažymėjimas kaip dokumentas). Matau, kad paišyta sekant senųjų meistrų darbą. Bet netiesmukai. Skoningai. Ir vėl prisimenu istoriją su trečiąja ranka, kuri vis išlysdavo ir išlysdavo, kaip yla iš maišo… Puiki tema pokalbiui. Ir ne būtinai kai nėra apie ką kalbėti. Juk visi žinom apie ką šneku? Jei nelabai, – prie progos nueikit į arkikatedrą pažiūrėti orginalo, dar ir paskaitinėkit ta tema. Nesigailėsite.
Kaip ir minėjau, stabtelsiu tik ties keliais.Visus kitus reikia matyti savo akelėmis.
Trumpai apie autorių.
Gimė 1969 m.Vilniuje. Kelis metus mokėsi J.Vienožinskio dailės mokykloje.
Tautodailininkas, tautinio paveldo puoselėtojas.
Sertifikatai: puodininkystė 2011m., krosnininkystė 2018 m.
Meno kūrėjas (statusas suteiktas 2016 m.)
Darbus saugo privatūs kolekcininkai, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Neprisistatęs meno apžvalginikas, 2018 kovas. Vilnius
P.S. paroda veiks iki 2018 balandžio 6 dienos
